GALILĖJIEČIŲ

2014 m. rugsėjo 19-os dienos ankstyvą rytmetį į Viešpaties namus iškeliavo Galilėjiečių bendruomenės sesė Dovilė.

Niekas nesitikėjome, kad atsėlinusi liga taip greitai Dovilę atims iš mūsų bendruomenės gretų. Dar taip neseniai, liepos mėnesį net 3 kartus plaukėme kartu baidarėmis, gėrėjomės gamta, meldėmės, giedodami Valandų liturgiją ir giesmes. Dar taip neseniai kartu skaitėme Šventąjį Raštą, žiūrėjome filmus, dalinomės mintimis apie aktualius įvykius. Kartu su ja tikėjomės, kad susitiksime bendruomenės kasmetinėse rugpjūčio rekolekcijose. Kuomet visi atsitraukiame nuo pasaulio rūpesčių, užduočių, ir keletą dienų palaimingoje Trinapolio vienuolyno prieglobstyje panyrame į tylą, klausomės Dievo žodžio, kalbančio mūsų vadovo kunigo Eitvydo lūpomis. Toje tyloje galima pamatyti, o gal net ir išgirsti, kaip bendruomenė tvirtėja ir auga. Meldėmės už mūsų bendruomenės narius, negalėjusius būti kartu. Dovilės itin trūko. Ji būdavo visur ir visada, kruopščiai ir jautriai atlikdavo visas paskirtąsias tarnystes, kurių buvo iš tiesų daug ir labai atsakingų. Tuo pačiu metu ji sugebėdavo išlikti nepastebima, tyli, santūri. Sunku net įsivaizduoti, kaip tai įmanoma suderinti. Visų širdyse augo abipusis ilgesys, tačiau neapleido ir viltis, kad vėl būsime kartu.

Mergelės Marijos Sopulingosios dieną, skubiai sukviesti kunigo Eitvydo, susirinkome į šv. Mišias, po kurių stovėdami po Viešpaties kryžiumi kartu su Sopulingąja Motina, meldėmės už sesę Dovilę, giedodami Vakarinę ir suklupę kalbėdami dalį Rožinio. Tokiu būdu pabuvome kartu su sergančia sese, sutelkti jos Kryžiaus.

Rugsėjo 19-osios rytą, penktadienį – dieną, kuomet Jėzus Kristus mirė ant Kryžiaus – Dovilė užmigo amžinam poilsiui. Tokia buvo Dievo valia.

Ačiū sesei Dovilei, kad ištikimai ėjo kartu nuo pat bendruomenės susikūrimo pradžios, kad augdama tikėjime padėjo augti jame ir šalia esantiems, kad savo tarnystėmis ir pasiaukojmu buvo viena iš pagrindinių bendruomenės puoselėtojų, buvo viena iš pagrindinių mūsų vadovo kunigo Eitvydo ištvermingų pagalbininkių.

Ačiū Dovilės mamytei, užauginusiai puikią dukrą, jautrią ir atsakingą, rūpestingą ir nuoširdžią visiems sutiktiems žmonėms.

Atsisveikinome su sese Dovile glaudžiai sustoję šalia jos, tokios skaisčios ir švytinčios nežemiška šviesa. Vedami sesės Virginijos giedojome Valandų liturgiją bei galilėjiečių bendruomenės giesmes, kurias visuomet giedojo ir Dovilė. Dalyvavome šv. Mišiose, kurias už sesę Dovilę aukojo Galilėjiečių vadovas kunigas Eitvydas kartu su kun. Juozapu Minderiu, kuris ją taip pat pažinojo.

Dovilė iškeliavo susitikti Jėzaus, kaip ji pati sakė vienai iš bendruomenės sesių per paskutinį pokalbį.

Mums ši kelionė dar prieš akis. Turės praeiti laiko, kol susitaikysime su nelauktu ir be galo greitu sesės Dovilės išėjimu. Tačiau mūsų kelionė nesibaigė, ji tęsiasi. Dovilė bus su mumis kartu ir toliau, tik kitu būdu – dvasiniu.

Jos tylus, bet nuoseklus ir nuolatinis veržimąsis ieškoti Dievo, troškimas pažinti Jėzų, meilė Lietuvai, pagarba sutiktam žmogui, atsidavimas bendruomenei ir jos auginimui perduotas mums, kiekvienam Galilėjiečių bendruomenės nariui – sesei, broliui ... ir kunigui Eitvydui.

Palydėjome Dovilės kūną į žemiško poilsio vietą Kairėnų kapinėse šalia tėvelio, kurį ji taip pasiaukojančiai slaugė su mama (šį kartą mama atsidavusiai jau slaugė ją) ir lygiai prieš dešimtį metų išlydėjo jį, į mus begaliniai mylinčio bei mūsų visų laukiančio gailestingo dangiškojo Tėvo namus.