GALILĖJIEČIŲ

Ankstų ketvirtadienio rytą galilėjiečiai kartu su savo vadovu kunigu Eitvydu ir bendrakeleiviais susirinko prie Petro ir Povilo bažnyčios. Belaukdami mus paimti turinčių autobusėlių šnekučiavomės, kaip nuostabu vasarą plaukti baidarėmis. Nuostabu, kai į vienadienį žygį susirenka didelė grupė. Šį kartą plauksime net su 13 baidarių! Visada atsiranda naujokų, dar nebandžiusių taip keliauti. Turintys patirties draugiškai juos padrąsina, juolab šis maršrutas tikrai yra kiekvienam pagal jėgas – ir mažam, ir dideliam. Plauksime nuo Nemenčinės iki Baltojo tilto, Vilniuje. Dangus vaiskiai mėlynas, saulė šypsosi. Aukštai danguje žmonės, atsikėlę dar anksčiau nei mes, iš oro baliono jau grožėjosi bundančiu Vilniumi.

Atvažiavę už Nemenčinės, išklausėme baidares nuomojančios firmos atstovų profesionalius patarimus. Palinkėję gražios kelionės ir nuraminę, kad net neirkluojant Neries tėkmė pati iki vakaro atplukdys iki Vilniaus, jie išvyko. Pasimatysime vakare.

Sustoję ratu pagiedojome Rytmetinę liturginę valandą. Giesmės (Iz 12, 1–6) žodžiais Viešpats kalbėjo: „Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų.“ Šios dienos kelionės turinys prisipildė gyvybingumo pagal skaitinėlio tekstą:

„Dievo karalystė nėra valgio ar gėrimo dalykas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Rom 14, 17–19).

Šiandien mes iš tiesų tuo ir gyvensime.

Susiskirstę poromis nuleidome baidares į vandenį. Kelionė prasidėjo.

Gamta, žvelgiant iš vandens, atrodo kitaip nei nuo kranto. Vandens tėkmė lengvino plaukimą. Lydėjo paukštelių čiulbesys ir tai vienur, tai kitur praplaukiančios ančių šeimynėlės. Žvejai pakrantėje kantriai laukė savo laimikio. Diena įsibėgėjo, prie upės daugėjo ateinančių poilsiautojų. Mažiausieji rankyčių mojavimu linkėjo mums geros kelionės. Mamytės pritariamai šypsojosi. Ramybė, vidinis džiaugsmas, plaukiančiųjų bendrystė, palydinčių krante taikingumas viskas pynėsi į darnią visumą ir liejosi kaip padėka Dievui už mums dovanotą žemę, pilną gyvybės ir šilumos.

Į Nerį sugužėjo dar kelios baidarės, kuriomis plaukė stovyklaujantis jaunimas, atvykęs iš Lenkijos. Neris svetinga visiems, mylintiems gamtą.

Atėjus pietų metui sustojome pailsėti gražioje pakrantėje. Ačiū žmonėms, kurie jos grožiu rūpinasi. Paruošėme bendrą stalą. Palaiminus maistą, gardžiai papietavome. Bendravome ir dalinomės patirtimi, kaip sekėsi plaukti, ar pavyko susiderinti tarpusavyje baidarės komandai, ar naujokams ne per sunku. Nuskambėjo sąmojingas visus prajuokinęs anekdotas. Papietavę turėjome laisvo laiko. Kas norėjo – snūstelėjo, kiti šnekučiavosi, vaikštinėjo pakrante. Pailsėję, pasimaudę vėl ruošėmės tęsti kelionę. Apniukusiam dangui ir beprasidedančiam lietui tarsi atliepas skambėjo mūsų giedotos Dieninės himno žodžiai: „Jau švinta dangaus kraštelis, šiai dienai skelbdamas giedrą...“ Nebaisus mums lietus.

Ties Verkiais visos mūsų baidarės susijungė į vieną didelį laivą, tarsi katamaraną. Giedojome giesmes, šlovinome Viešpatį, o upės srovė mus plukdė. Kai tėkmė mūsų junginį pradėdavo pernelyg nešti link kranto, stipriai darbavosi kraštinių baidarių komandos ir kunigo Eitvydo „įgula“. Prie Trinapolio vienuolyno baidarėse giedodami Vakarinę valandą himno žodžiais šlovinome Dievą: „O Didis Dieve Visagali, Valdove žemės ir žvaigždynų, sukūręs čiulbantį paukštelį ir tylią žuvį vandenynų.“ Visa tai šiandien savo ausimis girdėjome ir akimis regėjome. Vakarinės liturginės valandos skaitinėlio žodžiai mus mokė: „Nuskaidrinę savo sielas klusnumu tiesai ir siekdami neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvojo ir pasiliekančiojo Dievo žodžiu“ (1 Pt 1, 22–23).

Tokiu dideliu laivu iš trylikos baidarių darniai plaukėme iki Baltojo tilto, kur mūsų laukė nuoširdus, malonus ir rūpestingas baidarių firmos atstovas.

Šios trumpos kelionės metu patirta bendrystė tarp žmonių, harmonija su gamta mus pripildė padėkos Dievui ir suteikė jėgų laukiantiems kasdieniniams darbams.

Graži Lietuva mūsų. Savo upėmis, miškais, atodangomis. Kaip svarbu tai išsaugoti ateinančioms kartoms.