GALILĖJIEČIŲ

Galilėjiečių bendruomenė gyvuoja jau trylika metų. Mums iš tiesų svarbus bendruomenės veidas. Kad jis būtų atpažįstamas ir šviesus, pilnas pasitikėjimo Kristumi.

Tai paskatino mus aplankyti laiko patikrintą ir daug tikrų išbandymų atlaikiusią jau beveik šimtą metų gyvuojančią stačiatikių bendruomenę, gyvenančią Mikniškėse. Gražus sutapimas, kad kelionė įvyko Švč. Trejybės sekmadienį, o mus svečiuosna priėmę stačiatikiai tą dieną minėjo Visų Šventųjų šventę.

Pakelyje pravažiavome Rudaminą. Jos dailioje medinėje bažnyčioje vyko pamaldos, žmonės šventė Dievo garbei skirtą dieną. Atvykę į Turgelius, trumpam sustojome prie didingos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Čia mus pasitiko šventasis Jonas Paulius II ir palaimintoji Motina Teresė – jų skulptūros gražiai įkomponuotos arkose, aukštai virš centrinių durų. Jos primena mūsų laikais gyvenusius šiuos du žmones, kurių gilus tikėjimas ir didingi artimo meilės ir gailestingumo darbai tebūna visiems pavyzdžiu.

Dar kelios minutės ir šiek tiek anksčiau nei sutarta atvykome į Mikniškes. Besvarstant, kur praleisti likusį laiką, pamatėme atskubančią Niną, su kuria buvome iš anksto susitarę dėl apsilankymo. Ji perėmė mus savo globon ir vesdama takeliu nuoširdžiai pasakojo apie savo bendruomenės, kurią vadina tiesiog šeima, istoriją, jos  šiandienos gyvenimą, gamtos grožį ir įvairovę, apie darbą ir Dievo globą.

Mikniškėse gyvenę dvarininkai Koreckiai, pajutę troškimą gyventi atsiliepiant į Dievo kvietimą, savo turtą paaukojo dėl žmonių, kurie čia susirinko gyventi kaip viena didelė šeima. Šventiko Pontijaus Rupyševo iniciatyva 1922 m. buvo įkurta bendruomenė. Žmonės gyveno bendruose namuose. Netoliese buvo Koreckių lėšomis pastatyta medinė cerkvė. Dabar ji vadinama Mikniškių Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkve. Šalia cerkvės esančioje koplytėlėje ilsisi amžinam poilsiui užmigęs bendruomenės įkūrėjas Pontijus Rupyševas. Be kasdienės tarnystės ir maldos gyvenimas nebuvo įsivaizduojamas. Ne be Dievo pagalbos čia atvežtos ikonos iš Vilniuje esančios cerkvės, kurią buvo ruošiamasi nugriauti, o ikonas sunaikinti. Tikintieji paprašė besaugančių griaunamą cerkvę žmonių atiduoti jiems ikonas. Dideliam džiaugsmui prašymas buvo išklausytas.

Mikniškių bendruomenės žmonės beveik viską, kas reikalinga pragyvenimui, išaugindavo turimose žemėse ir pagamindavo. Patys užaugindavo maistą, rūbai buvo siuvami iš pačių užaugintų linų, mezgami iš savo avių vilnos. Bendruomenės gyvenimą nuo pradžios iki dabar lydi malda ir kantrus darbas. Kaip pasakojo Nina, niekada nebuvo siekiama turto, tačiau visada turima tai, kas būtina.

Bendruomenėje ypatingą vietą užima paklusnumas vyresniesiems, kurie rūpinasi darniu ir atsakingu bendruomenės gyvenimu. Stengiamasi kiekvienam nariui skirti darbą, kuris jam tiktų pagal gebėjimą ir supratimą. Mikniškių bendruomenėje yra žmonių, turinčių gydytojo, mokytojo diplomus. Bendruomenėje veikia sekmadieninė mokykla, o vasarą organizuojamos stovyklos Turgeliuose gyvenantiems vaikams.

Nina, vesdama mus liepų alėja, pasakojo apie prieš karą užėjusius sovietus, o karo metais – nacius. Tikras stebuklas, kad karo metu niekas nebuvo sugriauta. Sugrįžus sovietams, žmones suvarant į kolūkius, bendruomenė tam priešindamasi atsikirto: jūs tik kuriate komunizmą, o mes jame jau gyvename. Tačiau vėliau, prisitaikydama prie aplinkybių, Mikniškių bendruomenė tapo rajone pirmaujančiu kolūkiu, kuris sulaukė valdžios kritikos, nes jame nebuvo nė vieno komunisto ir komjaunuolio, o gyvenimas bendruomenėje buvo beveik kaip vienuolyne. Vėliau, kilus antireliginio persekiojimo bangai, apie 1960 m. kolūkis buvo likviduotas ir prijungtas prie skurdaus Tabariškių tarybinio ūkio. Tuometinis laikas buvo itin didelis išbandymas. Iš bendruomenės buvo atimtos žemės ir visa nuosavybė, jos nariai turėjo dirbti ūkyje, kur klestėjo bendro turto grobstymas ir liūdino aplaidus darbas. Buvo stengiamasi išsklaidyti bendruomenę, neleisti jai susiburti, uždrausta kartu melstis. Tikėtasi, kad bendruomenė nunyks savaime.

Sunkūs laikai praėjo, bendruomenė neišsiskirstė. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Mikniškių bendruomenei grąžinta dalis žemių. Vėl buvo galima grįžti prie ankstesnio gyvenimo. Išsipildė bendruomenės įkūrėjo Pontijaus Rupyševo pranašystė, kad bendruomenė išgyvens sunkius laikus, bet išliks.

Šalia cerkvės, koplytėlės nuostabiai sutvarkyta aplinka, žydi gėlės, medeliai, dekoratyviniai krūmai. Aplink sukiojasi žingeidus katinas, atsiliepiantis į Ninos kvietimą prieiti. Čia pat ir kapeliai jau iškeliavusių amžinybėn bendruomenės narių. Viskas šalia. Viskas tikra ir gyva, gyvenimas ir tikėjimas. Tarnystė Dievui ir žmonėms. Palydėjome akimis ramiai, neskubant keliu einantį būrelį moterų, pasipuošusių galvas skarelėmis, be kurių sunku būtų jas įsivaizduoti.

Visa tai taip tikra, kaip ir tie 30 gandralizdžių, esančių aplink sodybą, iš kurių nuolat pakildavo gandrai ir galingais sparnų mostais praskrisdavo aukštai virš aukštų medžių.

Visa aplinkui prisodrinta ramybės, grožio, pagarbos ir šventumo. Viskas byloja apie nuostabų pasaulį, kurį mums, žmonėms, dovanojo Dievas.

Negalime nepasidžiaugti mūsų šeimų vaikais, kurie, nesuprasdami rusų kalbos, kantriai atlaikė kelių valandų Ninos nuoširdų neskubų pasakojimą apie savo didelės gražios bendruomenės šeimos gyvenimo istoriją, kuri tęsiasi ir šiandien. Vaikų mamos tyliai vertė jos pasakojimą, stengdamosi, kad vaikai galėtų tai suprasti ir pamatyti savo akimis. Baigiantis viešnagei viena Mikniškių bendruomenės narė vaikams padovanojo gražias knygeles spalvinimui.

Iš visos širdies padėkoję Ninai už malonų priėmimą, kartu pasidžiaugėme šios bendruomenės gyvenimo liudijimu, kuris patvirtina, kad, Dievui esant mūsų gyvenimo pagrindu, galime neišklysti iš mums dovanoto Jo išganymo kelio bei atlaikyti sunkius išbandymus.

Sustiprėjo širdies nuostata, kad, būdami savo bendruomenėje, norime augti tikėjimo kelionėje kartu, padėdami vieni kitiems, palaikydami vieni kitus ir palydėdami kitus, norinčius kartu paėjėti žemiškuoju keliu.

P. S. Besidomintiems plačiau siūlome paskaityti keletą straipsnių kituose tinklalapiuose apie Mikniškių bendruomenę, jos istoriją ir jų kleboną.