GALILĖJIEČIŲ

III advento sekmadienis. 2011-ieji metai. Ypatingos malonės kupinas Viešpaties Jėzaus gimimo laukimo metas. Ruošiamės jam, apsirengę tyla, susikaupimu ir begaliniu dėkingumu Dievui už Sūnų. Mums, žmonėms, taip yra svarbu žinoti ir jausti, kad Jis tikras, gyvas, mus mokantis, guodžiantis, kartu besidžiaugiantis. Ši nuostabi žinia nešama vienų kitiems jau daugiau nei 2000 metų visuose žemės pakraščiuose. Šv. Mišias aukoja kunigas Eitvydas Merkys. Jis primena mums šiandienai skirto šv. apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško tesalonikiečiams žodžius (1 Tes 5, 16–24): „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ Kunigas mums primena, kad turime rūpintis ir kūnu, ir siela, ir dvasia. Turime siekti taikos, ramybės, dorybingumo ir visu savo gyvenimu liudyti Dievo nešamą šviesą.

Po šv. Mišių vaikai, tėveliai ir visi kiti buvo pakviesti į Galilėjiečių bendruomenės dovanojamą spektaklį. Į salę susirinko maži ir dideli, kūdikiai ir močiutės, vaikai ir tėveliai.

„Tik tapę kaip vaikai, turintys tyras širdis, įeisime į Dievo karalystę“, – priminė kun. E. Merkys.

Šviesa užgeso. Scenos viduryje – ekranas, už kurio tuoj prasidės šešėlių vaidinimas. Vaikai – Emilija, Vincas ir Juozapas – nuoširdžiai skaitydami eiles palydėjo mus į susitikimą su mažu nuliūdusiu berniuku, jo Angelu Sargu, Švč. Mergele Marija ir jos ištartu žodžiu: „TEBŪNIE!“; padėjo pajusti palaimingo Marijos ir Elzbietos pasimatymo dvasią, atvėrė Dievo gailestingumą ir Jo Meilę, skirtą žmogui. Čia geriau galėtų kiekvienas žiūrovas pasakyti, ką jautė ir su kuo susitiko. Tai tikriausiai būtų ne vienas sutiktasis, o daug. Spektaklio kūrėjų – Miglės, Eglės ir Jolantos – dėka pasinėrėme į gerai pažįstamą tikrą istoriją, primenančią, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas, Jis visada ir visur mato mus, mažus ir didelius, rūpinasi mumis, padeda mums. Todėl iš didelės Meilės mums per Mergelę Mariją dovanojo Sūnų Jėzų Kristų. Ir trokšta, kad Jį pažintume, su Juo susidraugautume ir Jo mokomi gyventume. Spektaklio pabaigoje visų širdys susivienijo giesmėje:

Dievas – tai meilė,

būkite drąsūs meile gyventi.

Dievas – tai meilė.

Nebijokite.

Emilija, Vincas ir Juozapas kiekvienam žiūrovui atnešė dovanų – degančią žvakelę su gražiu palinkėjimu.

Po spektaklio buvome pakviesti iš žiūrovų tapti dalyviais ir paruošti skanią dovaną bei ją padovanoti kitam.

Prie vieno stalo susibūrė berniukai, prie kito – mergaitės, prie trečio – suaugusieji. Iš talerių ir šokoladinio kremo, spalvotų guminių žvėrelių kūrėme saldžiąsias dovanas: pilį, gėles, valteles, laivelius. Beje, nusižiūrėjimų nebuvo ir visos komandos kūrė darbelius tik draugiškai tarpusavyje pasitardamos. Nuostabu, kad tokio pačio kūrinio nebuvo, ant kiekvieno stalo puikavosi nepakartojamas, vienintelis, gražus ir žinoma labai skanus patiekalas. Dovanomis pasidalinome atsigaivindami kvapniaisiais mandarinais ir džiaugsmu. Kelionėje į namus pasistiprinti ar lauktuvių parnešti kunigas dovanojo po „ilgai grojantį“ saldaininį kamuoliuką.

Ačiū Miglei, Eglei, Jolantai – mūsų kūrybingoms moterims, mamytėms, režisierėms ir aktorėms, užduočių mums, žiūrovams, tapusiems dalyviais, sumanytojoms. Dėkojame mūsų vaikams – Emilijai, Vincui, Juozapui – už nuoširdumą, drąsą, mamyčių palaikymą. Ačiū kunigui už buvimą kartu šventėje ir kantrų mūsų vedimą į Dievo pažinimą. Ačiū visiems buvusiems kartu šį vakarą.

Ar girdite Ateinantįjį? Ar ruošiatės Jo sutikimui?

P. S. Norintys pamatyti sesių galilėjiečių kartu su vaikais parengtą spektaklį (jų yra ir daugiau) galite kreiptis į jas po galilėjiečių bendruomenės mišių šeštadienį arba rašydami mums laišką tiesiai į svetainę skyriuje Gyvuoja → Laiškai redakcijai.