GALILĖJIEČIŲ

Su tais, kurie „anapus jūros”

Nuogam lauke žara. „Eime“, –

Mane už rankos veda vėjas,

Kur miega kaimas po žeme,

Rankas visiems gražiai sudėjęs.

J. Strielkūnas. „Vėlinės”

Dar žemė spindi rudeninių lapų auksu, dar saulė ją paglosto vienu kitu spinduliu... Ramybė... Tačiau į rudens duris tuoj tuoj pabels darganos, liūdnai stūgaujantis vėjas ir medžių, plikomis šakomis skausmingai glostančių pilką rudeninį dangų, aimana. Širdį užlieja nenusakomas graudumas, gėla... Neatsitiktinai jau nuo seno lapkritį žmonės vadino Vėlinių mėnesiu. Atrodo, kad per Vėlines prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos žvelgdami, dar giliau suvokiame savo būties trapumą, laikinumą... O taip norisi pažvelgti už tų vartų! Pamatyti, apkabinti išėjusius... Atsiveria ir mūsų širdys, prisipildo nenusakomos meilės, pagarbos anapusybei ir maldos.

Lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų iškilmė, kada prisimename tuos, kurie pasiekė ramybės uostą ir gyvena amžinybėje, lapkričio antroji – visų mirusiųjų pagerbimo diena, kada galime malda užtarti Anapilin iškeliavusius mums brangius žmones ir tuo pačiu Vėlinių maldos tyloje išgryninti savo širdis. Tačiau šios abi šventės labai suartėja, todėl ir mes, galilėjiečiai, su mūsų bičiuliais bei kunigu Eitvydu priešakyje lapkričio 1 d. po 12 val. šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje, šiek tiek pasistiprinę ir bažnyčios kriptoje sugiedoję Dieninę liturginę valandą, išėjome į tradicinę Vėlinių kelionę po Vilniaus kapines.

Pirmiausia užsukome į Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedrą (Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė), nusilenkėme iš gausybės ikonų į mus žvelgiantiems šventiesiems bei Švenčiausiajai Dievo Motinai. Tyliai besimelsdami, jaukiai pasišnekučiuodami aplankėme Bernardinų kapines, kur pasimeldėme už visus Bažnyčios tarnus ir eilinius narius, užkopėme į Užupio Žydų kapines, kur meldėmės už Gyvąjį Dievą tikėjusius, visus geros valios žmones ir nekaltai nukankintuosius.

Eidami Pacų kalvomis, grožėdamiesi nuostabia rudenėjančia gamta, pasiekėme mūsų tautos gilią senovę, pagonybės laikus menančias Saulės kapines. Čia prašėme Dievo gailestingumo visiems, gyvenusiems mūsų krašte, dar Kristaus nepažinojusiems ir dabar užsimerkusiems gyvenimo Šviesai.

Jau po truputį vakarėjant, atėjome į Antakalnio kapines. Sausio 13-osios aukų memoriale prisiminėme padėjusius galvas už mūsų Tėvynę, už mūsų laisvę. Pavesdami juos Dangaus Karalienės globai, sugiedoję „Sveika, Karaliene“, pasukome į paskutinę mūsų kelionės vietą – Antakalnio karių kapines. Meldėmės už tuos, kurie ne visada kūrė, bet kartais ir griovė, prašėme Dievo atleidimo visiems, už kuriuos Kristus meldėsi savo kančios valandą, kurie nežino, ką daro.

Paskui aplankėme savo artimųjų kapelius, nusilenkėme mūsų tautos šviesuoliams, šildžiusiems mus savo širdžių šviesa ir šiluma.

Mirusiaisiais šviečiam visatoje, jų atspindžiais degam.

Tamsa, begalinė tamsa be jų.

J. Marcinkevičius

Sekmadienį, lapkričio 6 d., Vėlinių aštuondienį tęsėme, aplankydami Liepkalnio gatvėje esančias Stačiatikių kapines, Naujininkų gatvėje – Sentikių kapines bei Senąsias ir Naująsias Rasų kapines. Rudens jau daugiau, mūsų mažiau... Pučia žvarbus vėjas, plėšdamas nuo medžių paskutinius lapus... Daug kartų skambėjo Viešpaties angelo pasveikinimo Marijai žodžiai, daug nuoširdžių atodūsių pakilo į dangų...

Esame bejėgiai prieš mirtį, jaudina ir baugina nežinomybė... Tad šiomis Vėlinių aštuondienio dienomis visa savo esybe jaučiame, kad toks tylus buvimas drauge su išėjusiais maldoje, rimtyje ir jiems, ir mums yra labai svarbus ir reikalingas... Nors vartai ir užverti, o už jų – šventa paslaptis...

Tegul mūsų meilė ir uždegtos žvakių liepsnelės būna tarsi vilties žiburiukai, tegul jos nušviečia kelią „anapus jūros“ visiems – ir jiems, užmigusiems, ir mums, žemės piligrimams.

Paskui žvakę. Tamsoje paskui žvakę.

Kur dar galėtume eiti,

kad nepralaimėtume,

mirusiaisiais pasišviesdami –

o! jų rankos, jų akys!

J. Marcinkevičius. „Vėlinių elegija”