GALILĖJIEČIŲ

Lapkričio pradžia Lietuvoje – tai ramybės ir susikaupimo metas, kuomet minime visus šventuosius, prisimename ir aplankome jau išėjusius protėvius, artimuosius, draugus. Galilėjiečių bendruomenė turi tradiciją šias dienas paminėti aplankydama įvairias Vilniaus kapines.

Lapkričio 1-osios popietę kartu su bendrakeleiviais galilėjiečiai leidosi į žygį. Pirmoji stotelė – Bernardinų kapinės. Nardydami po Užupio gatveles ir kiemus pasiekėme šias senas, XIX a. pradžioje įkurtas, nuostabias kapines, kuriose ilsisi ne vienas žymus Lietuvos visuomenės veikėjas. Čia sustoję pasimeldėme už įvairius mirusius Bažnyčios narius: popiežius, kunigus ir kitus Dievo tautos žmones. Vėliau keletą minučių praleidome vaikščiodami po kapines ir apžiūrinėdami antkapius: senovinius, sudūlėjusius, daugiausia su lenkiškais užrašais (radome ir vokiškų), dauguma XIX a. pab.–XX a. pr. palaidotų žmonių.

Toliau žingsniuodami Užupiu pasukome link Olandų gatvės. Ten 1829 m. įkurtos Žydų kapinės,  kuriose buvo palaidota daugiau kaip 70000 žydų. Kapinės 1965 m. pradėtos griauti, tik kai kurių kultūros ir visuomenės veikėjų palaikai buvo perlaidoti. Antkapiai panaudoti grįsti laiptus į Tauro kalną, akmenų su žydiškais užrašais buvo galima rasti ir kitose vietose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laiptai į Tauro kalną ir daugelis kitų statinių buvo išardyti. Iš antkapių likučių šiose Žydų kapinėse pastatytas monumentas. Prie jo sustoję ir padėję po akmenuką (kaip priimta žydų kultūroje), pasimeldėme už Abraomo palikuonis, žydų tautą.

Pasimeldę užlipome ant kalno, kur ir buvo laidojami žydai. Praeidami pro kur ne kur dar stūksančias senų mūrų liekanas, nusileidome į Saulės gatvę – traukėme į Saulės kapines. Šiuo pavadinimu jos žinomos nuo 1945 m., iki tol vadintos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinėmis. Nėra tiksliai žinoma, kada jos įkurtos, tačiau 1828 m. jos jau minimos kaip parapijinės. Stabtelėję kapinėse prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios, pasimeldėme už savo ir visos lietuvių tautos protėvius.

Keletą minučių pasivaikščioję ir pasižvalgę po kapines, pasukome link galutinio žygio tikslo – Antakalnio kapinių. Įkurtos 1809 m., kapinės priglaudė daugelį lietuvių menininkų, mokslininkų ir visuomenės veikėjų. Čia pirmiausia sustojome prie Sausio 13-osios aukų kapų ir meldėmės už visus Lietuvos laisvės gynėjus, pagiedojome giesmę „Sveika, Karaliene“. O paskutinėje stotelėje meldėme atleidimo klaidžiojusiems klystkeliais. Galiausiai aplankėme šiose kapinėse pavasarį amžino poilsio atgulusią mūsų bendruomenės sesę Leonidą. Sutemus jau eidami link išėjimo grožėjomės tokia gausybe degančių žvakių nušviestomis kapinėmis.

Lapkričio 3-ąją leidomės į panašų, tik trumpesnį žygį. Pirmiausia aplankėme Liepkalnio gatvėje esančias Stačiatikių kapines. Vėliau patraukėme į vieninteles Vilniuje Sentikių kapines. Galiausiai aplankėme Senąsias Rasų kapines. Čia, Angelų kalnelyje, kur anksčiau buvo laidojami vaikai, meldėmės už negimusius kūdikius.

Nepasiduokime iš Vakarų ateinančioms madoms šias gražias pirmąsias lapkričio dienas minėti persirengėlių būryje saldainiaujant. Nepamirškime šių dienų prasmės. Tai santūrios, tačiau šviesos kupinos dienos, kuriomis su malda, ne su išpjaustytais moliūgais, prisimename mums brangius mirusiuosius.