GALILĖJIEČIŲ

Įpusėjus rugpjūčiui dauguma Galilėjiečių bendruomenės narių susirinko į Trinapolio rekolekcijų jaukius namus. Tai mūsų laukiamas ypatingas laikas, kurį skiriame atitrūkimui nuo kasdienių nesibaigiančių rūpesčių, šurmulio. Tai atsivėrimo tylai laikas, kuomet plačiai atidarome savo širdies duris susitikimui su Dievu. Kiekvienas pasirenkame tinkamą vietą apmąstymams – suolelį po obelimis, žolės lopinėlį, koplytėlę, kambarėlį. Šurmuliui ir pasikalbėjimams šiomis dienomis vietos beveik nebelieka.

Galilėjiečių laivelio kapitonas kunigas Eitvydas mus kvietė: „Leiskime Dievui kalbėti. Galima visur ir visame kame atrasti Dievą. Svarbu pažinti ne daug dalykų, o kiek galima giliau.“ Ir palinkėjo mums: „Tegul viskas, kas šiomis dienomis bus išgirsta, teatsiliepia kiekvieno mūsų gyvenime.“

Vakarais panirdavome į Senojo Testamento tekstų apmąstymą. Kokia stiprybė glūdi juose! Ar mes pakeliame akis rugpjūčio dangun? Ar pastebime Dievo sutvertos kūrinijos grožį? Pr 15, 5–6 skaitėme apie Viešpaties žodį, atėjusį Abramui: „Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys.“  Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu.“ Ar jaučiame pagarbią Dievo baimę, kai su Juo susitinkame? Ar esame dėkingi, kad mums, tokiems nuodėmingiems, Jis taip daug leidžia ir atleidžia. Kad Jis visada laukia mūsų, kviečia susitikti ir neatstumia, bet tėviškai jautriai priima, kai grįžtame sužeisti dėl savo pačių puikybės, išdidumo, nesugebėjimo mylėti ir pasitikėjimo tik savo jėgomis.

Ar nesustiprina mūsų psalmės žodžiai: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visad arti pagalba varguose“ (Ps 46, 2)? Senajame Testamente dažnai sakoma, kad Dievas yra skydas žmogui prieš visas negandas. Ar tik Izaijui Viešpats kalbėjo: „Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok!“ (Iz 7, 4)? Girdžiu, kaip šie žodžiai sakomi mums šiandien. Jie kviečia mus gilinti savo tikėjimą: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!“ (Iz 7, 9).

Kunigas Eitvydas priminė, kaip svarbu mums, šiandienos krikščionims, išmokti IŠGIRSTI ir KLAUSYTIS Dievo. Dievo, save apreiškusio ir leidžiančio save pažinti. Dievas yra pažinus. Iš tiesų savo gyvenime ar iš kitų liudijimų kiekvienas galime prisiminti įvykius, kuomet akivaizdžiai veikė Dievas. Vieniems tai buvo pagijimas iš ligos, kitiems – atsivertimo malonė, tretiems – išvedimas iš beviltiškos situacijos, dar kitiems – sustiprinimas pavargus kasdienybėje, paguoda netekus artimojo.

Dienos konferencijose kunigas Eitvydas plačiau supažindino su liturgija. Šiais Tikėjimo metais, atliepdami į popiežiaus paraginimą, skaitome Vatikano II Susirinkimo dokumentus. Perskaičius konstituciją apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, jautėmės sustiprinę tikėjimą. Nors ji parašyta prieš 50 metų, tačiau aktuali ir šiandienos dienų tikintiesiems – ne tik vyskupams, kunigams ir vienuoliams, bet ir mums, pasauliečiams. Rekolekcijų metu pateikta medžiaga apie šventąją liturgiją dar labiau praturtino mūsų supratimą bei žymiai gilesne prasme atskleidė liturgiją kaip mūsų jėgos šaltinį.

Greitai prabėgo tylos dienos, pilnos vidinio apmąstymo ir Dievoieškos.

Paskutinę Galilėjiečių bendruomenės rekolekcijų dieną vainikavome gražiomis šventėmis: sesės Elenutės apsisprendimo gyventi skaistybėje, sesės Reginos 50-mečio, Raselės ir Vytauto sidabrinio vestuvių jubiliejaus.

Galilėjiečių rekolekcijoms pasibaigus, šiltai atsisveikinę, palinkėjome palaimingo laiko sesėms, liekančioms Trinapolyje. Jos tyliai ir su meile pasitarnaus kunigo Eitvydo vedamų „Krikščioniško gyvenimo dienų“ ir Dvasinių pratybų dalyviams.

Į „Krikščioniško gyvenimo dienas“ susirinko mintimis po Šventąją Žemę norintys pakeliauti tikintieji. Kunigas Eitvydas jau ne pirmus metus į Trinapolio rekolekcijų namus sukviečia visus, norinčius geriau suprasti Jėzaus laikų izraelitų kultūrą, tradicijas, pasaulėžiūrą ir taip dar geriau pažinti Kristų ir Jo mokymą. Kunigas, kaip ir kasmet, dalijosi įspūdžiais iš savo kelionės po Izraelį, supažindino su to krašto papročiais, gamta, su tuo susiedamas paaiškino kai kurias Evangelijų vietas, taip mus dar labiau priartindamas prie Jėzaus. Popiečio valandomis kunigas kalbėjo apie izraelitų asmeninę ir bendruomeninė maldą ir Valandų liturgijos sąsajas su izraelitų ir Jėzaus malda.

Tokiam dvasiniam pasivaikščiojimui Jėzaus pėdomis pasibaigus, atėjo laikas gilios tylos savaitei. Prasidėjo Dvasinės pratybos. Tai individualios rekolekcijos, kuriose dalyvauja ribotas kiekis žmonių. Šiemet jose dalyvavo 7 žmonės. „Krikščioniško gyvenimo dienose“ kunigas savo pasakojimu nukėlė dalyvius į Jėzaus laikus ir Jo kraštą, o Dvasinėse pratybose – kvietė patiems dvasia eiti kartu su Jėzumi, gilioje tyloje ir maldoje pasinerti į intymų pokalbį su Dievu.

Per tas dvi rekolekcijų savaites Trinapolyje susirinko daug skirtingų žmonių, visi atvyko kažko ieškodami, tikėdamiesi, atsiveždami savitas gyvenimo ir tikėjimo patirtis, tačiau visus siejo vienas bendras siekis – atgaivinti dvasią neišsemiamuose Dievo meilės šaltiniuose.

Rekolekcijose pastiprinę savo dvasią, eisime į pasaulį tęsdami tikėjimo kelionę – ištvermingai, vieningai, atviromis ir trokštančiomis Dievą sekti širdimis.