GALILĖJIEČIŲ

Ak ir graži mūsų Tėvynė vasaros metu! Pasipuošusi dailia žalia skraiste, susijuosusi vingiuotu Neries kaspinu. Kviečianti kiekvieną pasigėrėti ja, pailsėti gamtos prieglobstyje, pažinti iš arti.

Po sekmadienio šv. Mišių šiltai pasveikinome jas aukojusį buvusį Šv. Kazimiero bažnyčios rektorių Lionginą Virbalą, nesenai paskirtą naujuoju Panevėžio vyskupu ordinaru. Palinkėjome jam Apvaizdos globos naujose pareigose.

Neišsigandę apniukusio dangaus, galilėjiečiai ir bendrakeleiviai išsiruošė į kelionę mūsų „gidų“, Viliaus ir Skirmantės, pasiūlytu maršrutu po Kernavės apylinkes. Važiuojant į Kernavę juokavome, kad lietus lyja tik Vilniuje ir tikėjomės, kad saulutė vis tik praskleis pilką maršką.

Neužilgo atvykome į Kernavę. Kelionę pradėjome apžvalgos aikštelėje, esančioje miškų urėdijos rūpestingai įrengto tako pradžioje. Nuo aukšto skardžio žvelgėme į nuostabų gamtos paveikslą – vingiuojančią Nerį ir didžiulius miškų plotus, bekraštę dangaus erdvę. Jaukioje medinėje pavėsinėje pasistiprinome atsivežtais valgiais. Lietutis nenorėjo nei smarkiau lyti, nei atsitraukti. Pagiedoję Dieninę liturginę valandą, apsigaubę spalvingais apsiaustais nuo lietaus, palikome pavėsinės prieglobstį. Atsiliepėme į šalia esančiame stende įrašytus žodžius: „Ateik žmogau, tyla priglausiu.“

Gražiai mūsų draugija keliavo, be didelio triukšmo ir klegesio, užgožiančio miško medžių kalbėjimą, paukščių čiulbėjimą, gėlės žiedo skleidimąsi, žemuogės sirpimą. Pakelyje praėjome stovyklavietę, kurioje virė gyvenimas. Futbolo mylėtojai rungtyniavo, kas daugiau įvarčių įmuš, sirgaliai greičiausiai linkėjo sėkmės visiems lakstantiems, besirūpinantys sušalusiais prižiūrėjo laužą. Praeidami džiaugėmės gražiai poilsiaujančiais ir juokavome, kad mums pasisekė, jog nereikėjo jų prašyti leidimo praeiti keliu, kaip tai teko daryti žydams, einantiems į Pažado žemę. Apie tai nesenai skaitėme Šventajame Rašte, Pakartoto Įstatymo knygoje. Praeitis ir dabartis atliepė mūsų širdyse.

Kelionė tęsėsi. Mūsų džiaugsmui ir sušildymui lietutis užleido vietą saulei. Sustodavome prie šalia tako įrengtų stendų. Juose surašyta informacija mus praturtino. J. Marcinkevičiaus, S. Nėries eilėraščių posmuose atsispindėjo Lietuvos grožis. Kitame stende aprašytas miškas. Sužinojome, kad miškai prieš 200 metų užėmė 40 proc. šalies teritorijos,  1937 m. – 17 proc., dabar jie apima 30 proc. teritorijos. Turime atsakingai elgtis su mišku, nes jame apstu gyvybės, be to, jis teikia mums pažintinę ir poilsinę vertę.

Pati mažiausia keliauninkė Marija ištvermingai keliavo vežimėlyje. Vaikai, kaip ir priklauso, pirmieji pakildavo ar nusileisdavo taku, būtinai apžiūrėdavo kelyje pamatytas puikias paukščių medines skulptūras. Vikruolis Kasparas užsliuogė ant vieno seno medžio, prie kurio buvo pritvirtintas stendas, bylojantis: „Gražuolė Neris, tekėdama į Nemuną iš rytų į vakarus, dalijo dviejų brolių, Kūno (Kauno) sūnų, Kerniaus ir Gimbuto valdas. Dešiniame upės krante buvusios Kerniaus valdos. Jis šioje gamtos apdovanotoje vietoje, pasak Richterio, 1035 metais, o pasak Balinskio, 1040 metais įkūręs miestą ir pavadinęs Kernave.“

Poilsio sustojome „rekreacinėje zonoje“ prie vandens telkinio. Čia patekome tik įveikę kliūtis – slidžius nuo lietaus laiptus ir lieptelį. Mus pasitiko aptarnaujantis personalas – įspūdingos žalios varlytės ir medžių atspindžiai vandenyje, prižiūrimi dailios rūpestingos lietuvaitės skulptūros. Vaikai greit pastebėjo prie tvenkinio esančius akmenukus ir pradėjo konkursą „Kurio akmenukas daugiausiai kartų atsispirs nuo vandens?“. Netrukus prisidėjo tėtis Matas, kuris pakerėjo vaikus taip paleisdamas akmenuką vandens paviršiumi, kad jis sugebėdavo daugiau kaip penkiskart pakilti. Sužavėti vaikai stengėsi išmokti valdyti akmenuko metimą.

Tęsėme kelionę. Įdomu, kokių netikėtumų rasime eidami taku tolyn? Visus sudomino stendas-viktorina. Jo vienoje pusėje pateikti kausimai, kitoje atsakymai. Visi aktyviai dalyvavome! Eidami taku radome ir puikiai įrengtą auditoriją  „išvažiuojamo susitikimo“ dalyviams: su suolais, paskaitos vedėjo pakyla.

Gale tako mūsų laukė lietuvio širdžiai artimas rūpintojėlis, lyg gerasis Tėvas, suskaičiuojantis, ar visos avelės keliauninkės grįžo į avidę.

Užbaigę kelionę visiems miškininkų dovanotu taku atvykome į Kernavę. Čia netikėtai patekome į puikią ekskursiją, organizuotą vienuolės sesers, laikančios rankoje didelį raktą nuo bažnyčios durų. Tokio veržlumo, nuotaikingumo, jaunatviškumo ir minties pateikimo gyvybingumo norėtųsi palinkėti kiekvienai gidei ir mokytojai. Vaikščiojome monsinjoro Česlovo Krivaičio pastangomis įrengtame muziejuje, pamatėme ir sužinojome apie buityje prosenelių naudotus daiktus, apie nedidelį ankstesnės kartos lietuvių ūgį, pamatėme lietuviško laikraščio „Varpas“ pirmąjį numerį, buvome „paegzaminuoti“ tikėjimo klausimais ir galėjome nuo namo stogo apžiūrėti „Jeruzalę“ ir žvilgsniu apeiti „visą Lietuvą“.

Padėkoję vienuolei už puikią ekskursiją, apžiūrėjome vienos sesers kazimierietės iš Lietuvos laukų akmenukų kruopščiai sukurtas Kryžiaus kelio stotis.

Sekmadienio kelionę užbaigėme kopimu į Mindaugo sosto ir Aukuro kalno piliakalnius. Vaikai, į juos užlipę pirmieji, mums džiugiai mojo rankomis.