GALILĖJIEČIŲ

Gražų 2013 metų spalio mėnesio pirmojo sekmadienio rytą Galilėjiečių bendruomenė kartu su bendraminčiais išvyko tradicinėn maldingon kelionėn į Guronis, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Čia prieš kelerius metus buvo įkurtas Rožinio slėpinių parkas, atidaryti Eucharistinio Jėzaus seserų rekolekcijų namai.

Trumpa kelionė traukiniu, išvežančiu mus iš miesto šurmulio ir išleidžiančiu į Žaslių miestelio jaukią tylą. Dar šiek tiek smagaus ėjimo keliu, grožintis rudenio spalvomis nuspalvintais klevais, žaižaruojančiomis putino uogomis, obuoliais aplipusiomis obelimis, – ir štai mes jau Rožinio slėpinių kelio papėdėje.

Nutilę ir nurimę, palikę kasdienybės rūpesčius leidomės vienijančios dvasinės kelionės keliu, kurios pradžioje mus pasitiko laukianti Švč. Mergelė Marija. Jai sesė padovanojo atvežtą gėlės žiedą. Sustoję ratu aplink Švč. Mergelę Mariją dėkojome Jai už Viešpaties angelui ištartą „tebūna man, kaip tu pasakei“ ir prašėme Jos motiniškos globos bei užtarimo tikėjimo kelyje. Stabtelėdami prie kiekvienos stoties klausėmės sesių ir brolio Šviesos slėpinių pamąstymų, kilome širdimi iki taip plačiai čia matomo giedro dangaus, sotinomės dieviškąja šviesa, apliejusia mus, tarsi esančius ant Atsimainymo kalno. „Tik darykite, ką Jėzus jums lieps“, „atsiverskite kasdien“, „stiprinkitės Jėzaus švenčiausiąja Duona ir Krauju“ – aidėjo ir laukė atliepo kiekviename iš mūsų. Ant kalnelio įrengtų stočių paveiksluose atvaizduoti Jėzaus gyvenimo momentai gražiai papildė išsakytus pamąstymus.

Apmąstę Šviesos slėpinius, tarsi užtvirtindami juos dar kartą pakartojome. Stiprinomės Eucharistine Duona, švęsdami šv. Mišias kartu su čia susirinkusiais rekolekcijose dalyvaujančiais Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rusakalbių bendruomenės nariais. Maža koplytėlė, pilnai užpildyta tikėjimo brolių ir sesių, kunigo Eitvydo pasakyta homilija, mūsų maldavimai, kylantys ir išsakomi čia ir dabar, stiprino ir jungė mus kaip tikinčiųjų bendruomenę. Ir kvietė mus kasdieniam pasirinkimui – atsiliepti į Dievo kvietimą sekti Juo ar susivilioti pasitikėjimu tik savo jėgomis, gėrėjimusi savimi, užsidarymui savajame egoizme.

Po šv. Mišių pasistiprinę broliškoje agapėje padėkojome sesėms eucharistietėms už svetingus namus, kurių link jau artinosi kiti svečiai.

Neskubėdami ėjome į geležinkelio stotį. Turintys noro užlipo į anksčiau nelankytus kalnelius, netoliese esančius kapelius. Kiti gi ėjo ramiai šnekučiuodamiesi ir gėrėdamiesi rudens išpuošta gamta. Dar kiti kartu su vaikais stabtelėjo prie pakelyje besiganančios puikios baltos ožkytės ir džiaugėsi, kai ji mielai ėmė iš mažųjų rankučių čia pat nuskintos žolės kuokštelius. Buvo linksma, kai reikėjo nutarti, kokios lyties šis gyvūnėlis, mat jis buvo su gražia ilga barzda, kurioje pūpsojo įsivėlęs kibikas. Išsakytais sesės rimtais argumentais remdamiesi sutarėme, kad tai ožkytė, teikianti skanaus pieno. Tuomet pamatėme atskubančią močiutę, lydimą katinų kariuomenės. Išsigandę, kad gausime pylos dėl josios gyvulėlio apstojimo ir šėrimo, nuskubėjome link šeimininkės pasisveikinti ir pasakyti, kad sustojome tik pasidžiaugti. Pasirodė, kad močiutė ne bartis, bet mūsų pasveikinti skubėjo bei pasidomėti, iš kur esantys ir kur beeinantys. Nušvito išgirdusi, kad apėjome Rožinio slėpinių kelią. Trumpai, tačiau šiltai pabendravę atsisveikinome ir tęsėme kelionę namų link.

Beliko kasdien prisiminti Jėzaus Motinos žodžius: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Švč. Mergele Marija, mokyk mus išgirsti ir klausytis Dievo kvietimo, kad galėtume daryti, ką Jis mums lieps.