GALILĖJIEČIŲ

Ankstyvą ketvirtadienio rytą mes – galilėjiečiai – su bendrakeleiviais ir kitais Šv. Kazimiero bažnyčios lankytojais būriavomės sutartoje vietoje – prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Po ilgos pertraukos mūsų dvasios vadovas kunigas Eitvydas iškėlė skubiai padarytą bendruomenės vėliavą ir pakvietė visus norinčius į maldingą kelionę baidarėmis Neries upe. Kadangi namie prižiūrima devintąją dešimtį bebaigianti mama neleidžia jam ištrūkti ilgesniam laikui, visi džiaugėmės, kad nors vieną dieną galėsime drauge pasidžiaugti Dievo kūrinijos grožiu, pailsėti bei padėkoti mūsų Viešpačiui „už visą gera, ką mums padarė” (plg. Ps 115, 12b).

Žygį pradėjome nuo Nemenčinės. Kadangi ne vienas iš čia esančių jau penktą kartą ištisai skaitome Bibliją ir, šiuo metu su izraelitais „perėjom Jordaną ir pasiekėm Pažadėtąją žemę”, kunigas Eitvydas išskleidė žemėlapį, parodė ir papasakojo apie Lietuvos Galilėją. Pagiedoję Rytmetinę liturginę valandą, „suformavę” ekipažus, sušokome į vienuoliką baidarių ir pasileidome pasroviui link Vilniaus. Nors mūsų vadovas stengėsi, kad baidarėje būtų vienas žmogus bent minimaliai mokantis ją valdyti, tačiau kelionės pradžioje kai kam teko dažnai „matuoti” upės plotį nuo vieno iki kito kranto meldų. Tačiau jokie sunkumai nesugadino mūsų nuotaikos ir, sėkmingai įveikę pirmąją kelionės dalį, sustojome gražioje saloje prie Laurų kvartalo. Čia draugiškai papietavome, pagiedojome Dieninę liturginę valandą, susipažinome, padainavome, pamankštinome kojas, kelios entuziastės išsimaudė...

Ir vėl į baidares! Praplaukus paskutines rėvas, žvelgiant į Trinapolio bažnytėlės bokštus, visos vienuolika baidarių susikabinome į vieną didelį „katamaraną“. Taip plaukdami, pagiedojome Vakarinę liturginę valandą ir, pakiliai giedodami giesmes, su Jėzaus vardu lūpose ir širdyse plaukėme per Vilnių, skelbdami tikėjimo džiaugsmą po darbų namo skubančiam miestui. Prisišvartavę už Baltojo tilto, neskubėjome išsiskirstyti. Gera dar pabūti drauge, pasidalinti gražiausiomis kelionės akimirkomis su pasitikti atėjusia sese, sustoti paskutinei nuotraukai, dar kartą apsikabinti...

Telydi mus plaukiant per miestą daugybę kartų sugiedoto galilėjiečių bendruomenės himno žodžiai, teįsirašo jie į mūsų širdis, tekeičia mūsų gyvenimus:

Jėzaus pėdos, įmintos

Galilėjos smėly,

Rodo tiesų kelią pas Tėvą.

Eik tomis pėdomis,

Kaip Simonas bangomis,

Nebijodamas šėlstančių vėtrų.

Savo ranką laikyk

Pervertam Jėzaus delne

Ir su Juo vis sakyk:

„Tebūna Tėvo valia.”